Urtė Lagunavičiūtė „Baseino dugnas“
LT //
Baseinas – šiame darbe, tai metafora, kurią galime suprasti kaip ribojimą. Tai maža talpa, turinti kraštus, sienas, vieną įėjimą ir vieną išėjimą. Būdami baseine esame atskirti ir atriboti nuo aplinkinio pasaulio. Tačiau, būtent ši baseino asociacija su ribomis mane intrigavo. Ribas įsivaizdavau kaip rėmą galintį įkūnyti mintis, skatinanti permąstymą ir kvestionavimą apie ribų realumą. Baseinas tapo ne tik apribojimo, bet ir galimos transformacijos erdve.
Projekte siekiama sukurti baseino dugno erdvę, kurioje žiūrovas taptų aktyviu dalyviu – interaktyvus instaliacijos pobūdis kviečia stebėtoją ne tik matyti, bet ir reflektuoti: sustabdyti laiką pokyčio akimirkoje, peržvelgti savo ribas ir jų poveikį. Objektai – VDA Mizarų praktikos ir poilsio bazės baseinai, VDA vitražo dirbtuvių sovietinės plytelės – perkelti į meninį kontekstą įgauna naują reikšmę, tampa simboline platforma pokyčiui.
Projektas aktualus šiandienos kultūriniame lauke – jis kelia klausimus apie tai, kaip ribos gali tapti atspirties tašku naujam požiūriui, kūrybai ir savirefleksijai. Tai ne tik meninė,
bet ir egzistencinė patirtis.
EN //
Pool – in this work, the pool is a metaphor for limitation. It is a small vessel with edges, walls, a single entrance, and a single exit. Inside the pool we are separated and cut off from the surrounding world. Yet this very association of the pool with boundaries intrigued me. I imagined boundaries as a frame that can embody thoughts, prompting reflection and questioning the reality of limits. The pool thus became not only a space of restriction but also a site of possible transformation.
The project seeks to create a space at the bottom of the pool where the viewer becomes an active participant. The interactive nature of the installation invites the observer not only to see but to reflect: to pause time at a moment of change, to reconsider their own boundaries and their impact. Objects—the pools of the VDA Mizarai practice and recreation base, and the Soviet-era tiles from the VDA stained-glass workshop—are relocated into an artistic context, gaining new meaning and becoming a symbolic platform for transformation.
The project is relevant in today’s cultural field: it raises questions about how boundaries can become a starting point for new perspectives, creativity, and self-reflection. It is not only an artistic, but also an existential experience.
