Viduramžiais ir renesanso laikotarpiu Lietuvoje medžioklė tarnavo valdovų ir didikų prestižo didinimui. Jie čia demonstravo kovinius sugebėjimus, drąsą, ištvermingumą, o vyresniojo amžiaus atstovai – ir savo jaunatviškumą, sugebėjimus būti lyderiais.
 
16 a. Lietuvą valdant Didžiajam Kunigaikščiui Žygimantui Augustui, medžioklė tapo vienu labiausiai valdovą įtraukiančių užsiėmimų. Kartą jis nuolat medžiojo daugiau nei pusę metų.
 
Tokių išvykų metu buvo medžiojami stambūs gyvūnai - elniai, briedžiai, stumbrai, meškos ir šernai. Taip pat paukščiai: gulbės, žąsys, antys, gervės. Tam tikslui buvo pasitelkiami medžiokliniai sakalai. 
 
Žygimanto Augusto motina, karalienė Bona buvo aistringa medžiotoja. Ypač ji mėgo medžioklę su sakalais. Pasakojama, kad mylimiausią medžioklinį sakalą ji laikydavusi savo miegamajame. 
 
Lietuvos didikų Radvilų medžioklės ūkis buvo žinomas Europoje ir lenkė net kai kurių monarchų ūkį. Būsimoji karalienė Barbora Radvilaitė augo būdama puiki šaulė. Ji gerai jodinėjo, mėgo medžioti, pagal jos ūgį ir poreikius buvo gaminami specialūs,  pritaikyti medžioklės ginklai ir balnai. 
 
Grafienė Barbora buvo jauna našlė, vos dvidešimties sulaukusi netekusi vyro. Sutikusi būsimą karalių Augustą, pajuto iki tol nepažintą jausmą. O ir Augustas visai neteko galvos dėl jaunutės gražuolės. 
 
Neužilgo princas vedė Barborą ir įsivėlė į sudėtingą kovą su visa Lietuvos ir Lenkijos aukštuomene siekdamas karūnuoti mylimąją. Jam pavyko. Pora kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau išvyko į Krokuvą (Lenkija). Didžiausias abiejų troškimas būdavo keliauti į medžioklės rezidencijas ir pabūti atokiau nuo sostinių, dvaro, skirti laiko vienas kitam.